BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2012-05-16

100 įrašas. Iškilmingai. :)

Tai šimtasis įrašas.
Paprastai tokia proga blogeriai apžvelgia nueitą kelią ir paatvirauja apie save. Tačiau man tokia fabula netinka: nesislapstau nuo pat pradžių, o skambioms išvadoms dar ankstoka- dar daug turiu pamatyti, išbandyti ir suprasti.
Prisipažinsiu, kad buvo mintis sulyg 100-uoju įrašu blogą uždaryti. Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, tai norėjosi “švaraus lapo”. Be to, vis pamąstydavau, ar nereikėtų keisti blogo pavadinimo. Kažkada jį rinkau mintyse niūniuodama The Beatles ”Lady Madonna”- kiekvienos namų šeimininkės himną- ir buvau įsitikinusi, kad mano blogui jis linksmai tinka. Tačiau, pasirodo, pastaruoju metu aplink radosi tokia daugybė visokiausių leidžių ir madonų, kad mano intenciją mažai kas beatseka. O ir namų šeimininkės etapas man jau praeitas. Šiandien labiau prie širdies  “Here Comes the Sun” …
Bet… geriau pagalvojus- pavadinimas tėra tik pavadinimas. Esmės jis nekeičia. O mano lapas gi vis dar švarus, dar nieko jame nepripeckiojau. Kol kas neturiu nuo ko bėgti, ir ačiū Dievui.
Priešingai-turiu priežastį pasilikti: čia suradau bendraminčių ir artimų dušių. Šitas blogas- tai kaip mano draugų susitikimų vieta. Vieta lyg ir atvira, bet ne visi ją atranda. Lyg ir sentimentali, bet be krokodilo ašarų. Lyg ir tyli, bet su daugybinėm audrom stiklinėse… Man čia patinka.
Tai žadu rašyti dar šimtą metų. Fiksuosiu čia gražiausius atsiminimus, dėliosiu planus ateičiai ir toliau sieksiu buitinės filosofijos aukštumų. :)
…………………………
… Giedrė praeidama pro mano kabinetą pakviečia į kontoros kavinę- latte?, o aš apsikrovus darbais.
-Negaliu dabar, turiu kai ką parašyti…
-Tikiuosi, kad į blogą, - mirkteli ji.
Mesteliu akį į “kambarioką” Vytautą. Tas bando įsikirsti, kas čia buvo?
Susikuklinus pasislepiu už monitoriaus.
Vat taip atrodo blogerė ladymadonna (ohoho) su 100 įrašų… :)

Rodyk draugams

2012-05-07

Pastarnokų sriubos diena

O buvo taip.

Iš viešnagės pas sesę Danijoje turėjome grįžti dviem lėktuvais: Aalborgas-Kopenhaga ir Kopenhaga-Vilnius.
Iki Aalborgo mus atvairavo sesė. Čia dar užsukome pas jos geriausius draugus Andrių ir Vilmą. Ir ten- o stebukle- Rojus sukirto visą lėkštę pastarnokų sriubos! Gal įkvėpė didelė kompanija ir geras pavyzdys (draugai irgi turi tris vaikučius), o gal žvaigždės taip susidėliojo. Bet įvykis neeilinis, tai jau tada turėjau suprasti, kad diena bus ypatinga…
Juokas juokais, bet Aalborgo oro uoste sužinome, kad mūsų lėktuvas sugedo, todėl teks palaukti kelias valandėles. Aišku, kad į Vilniaus lėktuvą persėsti nebespėsime. Rojus puola į paniką.
Atsiimame maisto kuponus (mūsų ketvertukui viso gavosi netoli 600 kronų…) ir einame į restoranėlį aptarti tolesnių planų. Po puikiosios Vilmos sriubos nesam alkani, tai apsiribojame užkandžiais. Kalnas hotdogų, bulvyčių ir nachos su guacamole Rojaus ašaras nusausina, bet vaikas liūdi. Salomėja irgi sunerimus. Tik Elena laikosi puikiai ir padeda man drąsinti mažius: “Čia gi nuotykis! Smagu!”
Suskaičiuoju likusius kuponus ir iškilmingai paskelbiu: “Liko dar beveik 400 kronų. Kam saldainių? “
Vaikai apakę: “Už visus?”.
O kur gi daugiau tuos kuponus dėti? “Už visus!”- sakau ir stebiu vaizdą.
Laimė, šventė ir džiaugsmas! Oro uostas prisipildo maniškių cypavimų ir šūkaliojimų. Matau, kaip “gurmanai” apsikrauna kalnu guminukų, šokoladais, ledais. Jų matematiniai sugebėjimai pasiekia aukštumas- vos ne krona į kroną kuponais jie atsiskaito pardavėjai.
Manau, į “10 must do things before you die” sąrašą privaloma įtraukti punktą: “Duokite vaikams 200 litų saldainiams.”
Tai buvo reginys…
“Na, Rojau, Salomėja, ar pagerėjo gyvenimas?”
“O taip!”- švyti mažiai. Bet Rojus vėl suklusta: “O ką mes veiksime Kopenhagoje naktį?”
Čia nuotykis tęsiasi. Atskrendame apie vidurnaktį. Kopenhagos oro uostas tuščias, tamsus, keistas… Lyg netikras. Panašus į ištuštėjusią filmavimo aikštelę- lyg aktoriai ir statistai būtų baigę darbą, palikę rekvizitą ir išėję namo. Nukeliaujam prie SAS atstovų. Moterys mums įteikia viešbučio vaučerį ir siūlo iki jo pavažiuoti traukiniu: “Tik pora stotelių”.
“Ponios, “- šypsausi,- “turiu tris vaikus ir du lagaminus. Vidurnaktis. Gal paieškokime kitos išeities.”
Gauname nemokamą taksi.
Viešbutyje mums įteikia raktus nuo liukso kambario (gi mes keturiese). Dar pasiūlo nemokamus naktipiečius tuščiame viešbučio restorane (virtuvės šefas tai priima kaip asmeninį iššūkį ir žaibiškai išpildo mūsų pageidavimus). Kambaryje puse nakties plepame, žiūrime filmus, valgome pačius nesveikiausius pasaulyje saldainius, kol nuvargę visi užmiegame. Ryte karališki pusryčiai ir vėl paslaugus taksi iki oro uosto.
Kalnas kuo geriausių įspūdžių makaulėse ir maišas saldainių namuose. Štai taip atrodo SAS klientų servisas.
Maniškiai sužavėti ir norėtų dar. Dar nuotykių, vėluojančių lėktuvų, dar viešbučių, dar saldainių ir dar tos ypatingos Vilmos pastarnokų sriubos, nuo kurios gi viskas ir prasidėjo… :)

Rodyk draugams

2012-05-03

Kai labai labai reikia

Kelionė pas sesę į Thistedą buvo suplanuota seniai, tačiau kai išvykimo dieną pabandžiau darbinį režimą perjungti į atostoginį- perjungimo svirtelė ėmė trūkčioti ir ožiuotis. Keistas jausmas.
Turbūt panašiai jaustųsi voverė, kuri, ilgą laiką bėgus ratuku, staiga būtų paleista į laisvę.
Jau pirmą atostogų dieną visą mano “ūkį”- tris atžalas- perėmė rūpestingi padėjėjai. Trijulė buvo išniurkyta, išmyluota ir apšokinėta tėvų, sesės ir brolio šeimų. Ir aš po truputį pradėjau sau leisti atsipalaiduoti…
Savaitė atostogų nėra daug, bet laiko pakankamai, kad užklystų mintys apie praėjusius metus, jų patirtį ir pamokas.
Liaudyje sklando istorijos apie neįtikėtinus žmonių sugebėjimus ekstrinėse situacijose. Ūmai pasijutau kaip ta bobutė, kuri iš degančio namo išnešė savo pasoginę skrynią su visu gėriu, sveriančią dešimteriopai daugiau, nei ji pati. Susirinkę smalsuoliai kraipo galvas: “Bobule, KAIP tu tą skrynią panešei?”. “Nežinau,- sako ji,- išnešiau, ir viskas, nes taip reikėjo”.
Žiuriu į savo turtą- vaikus. Visi trys sveiki, gražūs, linksmi ir, manrods, laimingi… Jaučiuosi galiūne. Tik labai pavargusia. Šią savaitę galiu sau tai leisti…
O paskui susiimsiu, ir vėl viskas bus puiku. Kai tikrai labai labai reikia ir labai labai nori,  tai viskas įvyksta.
O kažkas galvojo, kad mane užteks tik papūsti, ir aš keberiokšt. Cha.
Žmonės kaip tie  arbatos pakeliai- iš pažiūros gal neypatingi, bet jų tikrosios savybės atsiskleidžia tik tada, kai yra įmetami į verdantį vandenį.
_____________
Grįždami su vaikais į Lietuvą susidėliojame planus ateičiai: dar šį pavasarį turėsime daržą ir gėlyną savo miniatiūriniame balkone. Vasarą laukia žygis su palapinėm. O kitąmet, kai Salomėjai bus bent penkeri,  visi keturi skrendam į kokią tolimą kelionę - Singapūras? Japonija? JAV? Filipinai?
Net nesuku galvos, kaip aš tai padarysiu viena su trim vaikais ir be milijono kišenėje. Vat kai grįšim iš tos kelionės, galės visi stebėtis- KAIP? O aš atsakysiu: “Nežinau. Padarėme, ir viskas, nes taip reikėjo”.

Rodyk draugams

2012-05-01

The Best from Lithuanian Filmmakers…

Praeitą savaitę praleidome Danijoje, Thistede. Ten, pasakų namelyje ant fiordo kranto, sesės šeimoje vyko šventė- sūnaus Mariaus Sutvirtinimas. Danai šiam įvykiui ruošiasi panašiai, kaip lietuviai vestuvėms. Tai kaipgi čia be mūsų?
Skrendam. Mes keturi, mano brolio šeima ir mūsų tėvai. 9 žmonės. Kompanija…
Sveikinimai Mariui, pagyrimas sesės šeimai, ditirambai karališkai danų virtuvei - vat čia tai bent šventė. Su tostais, eilėm, gitara, dainom, žaidimais.
Visų susirinkusių pavydui laimėjau viktoriną “Kas Marių pažįsta geriausiai”. Gal todėl, kad esu drąsuolė- rinkausi pačius ekstremaliausius atsakymus (na, kas išdrįstų pasakyti, kad trylikametis yra 179 cm ūgio ir nešioja 44 dydžio batus?). O gal todėl, kad Marius labai panašus į mano Rojų- tiedu geriausi draugai, sielos broliai ir kovos partneriai (neišlenda abu iš žaidimų tinkle). Tai kad ir koks nekalbus būtų Marius, viskas man apie jį aišku.
Prieš važíuodami svarstėme, kaip pasveikinti Marių. Sesė sufleravo idėjas apie eiles ar laikraštėlį. Tačiau mes nutarėm nesismulkinti ir susukom Mariui filmą apie tai, kaip mes rengėmės jo šventei, koks jis svarbus mums ir… visai Lietuvai. :)
Mano šeimyna yra idėjos autoriai ir pagrindiniai išpildytojai. Labai didžiuojuosi savo vaikais- visi keturi dėliojome scenarijų ir filmavome. Buvo smagu- prisifantazavome, prisijuokėme, prisiginčijome iki nukritimo.
Oskaro atsiimti siųsime Eleną, nes ji buvo pagrindinė mūsų režisierė, operatorė, montuotoja ir drąsuolė reporterė, ėmusi interviu iš praeivių Vilniaus ir Kauno gatvėse.
Ponios ir ponai, traukit kolą ir popkornus. Filmo premjera mano bloge prasideda…
Marius2012. With Love from LT.

http://www.youtube.com/watch?v=4ny9yB5boME&feature=youtu.be

Rodyk draugams

2012-04-16

Kaip laimėti “Taip ir ne”?

Žaidžiame su Salomėja (3,5 m.) “Taip ir ne”.

Aš: Sugalvojau.
S: Žmogus?
Aš: Ne.
S: Gyvūnas?
Aš: Taip.
S: Moka skraidyti?
Aš: Ne.
S: O plaukti?
Aš: Ne.
S: O vaikščioti moka?
Aš: Ne.
S: Tai gal jis šliaužioja?
Aš: Taip.
S: Tai gal jis toks plikas, šlapias?
Aš: Taip.
S: Žinau žinau! LELIUKAS!
Tiesą sakant, buvau sugalvojus kitą gyvūną, bet Salomėjos atsakymas man patiko labiau, tai nusprendžiau, kad laimėjo ji. Todėl dabar klausimą galvoja Salomėja.
Aš: Gyvūnas?
S: Taip.
Aš: Moka skraidyti?
S: Nežinau.
Aš: Moka plaukti?
S: Nežinau.
Aš: Turi kojas?
S: Nežinau.
Aš: Gyvena miške?
S: Nežinau.
Aš: Didesnis už obuolį?
S: Nežinau.
Dar po keleto tokių “nežinau” aš pasiduodu.
Salomėja švyti: GENYS!!!
Aš (kreivas šypt): Salomėja, kas yra genys?
S (laiminga): Tai vat - tu nežinai, kas yra genys, ir aš nežinau, kas yra genys. Ot, kokį sunkų klausimą aš sugalvojau!

Rodyk draugams

2012-04-09

Velykos…

Antrą Velykų dieną norisi kažko lengvo.

Pietums verdu vegetarišką-induistišką karį su avinžirniais.

Desertui- gal tuzinas šokoladinių vokiškų- liuteroniškų zuikių pūpso spalvotame turkiškame-musulmoniškame dubenyje.

Šalia pilna lėkštė margučių garbina pagonišką Saulės kultą ir kuria tradicinę katalikiškų Velykų nuotaiką.

Kaip gerai ši laisva diena- baigsiu skaityti Kabalą… :)

Džiaugsmingų šv. Velykų! Tikėjimo, meilės, taikos ir sėkmės geruose darbuose visiems mano draugams! Ir priešams.

Rodyk draugams

2012-04-02

Mano Stambulas. Pradžia.

Nuo vaizdų apsvaigusi galva, nuo įspūdžių šviečiančios akys, perlepinti skonio receptoriai, nepakeliamas lagaminas ir nebesilankstančios kojos.

Tai yra Stambulas.
Buvau ten tris dienas darbo reikalais. Dar prieš kelionę peržvelgusi konferencijos darbotvarkę pasiguodžiau bendrakeleivei, kad, deja, laisvą turėsime tik menką pusdienį. “Ne pusdienį, o pusdienį ir naktį- nejau galvoji miegoti prieš skrydį?”- pasitikslino kolegė.
Dabar galiu pasakyti- naktis su pusdieniu yra gan nemenkas laikas, jei žinai, ko nori, turi puikius gidus ir sveikatos.
Apie Stambulo must see nerašysiu. Sofijos soboras, Mėlynoji mečetė, Topkapi rūmai, Justiniano vandens saugykla, Grand Bazaar, Spice Market (Egyptian Bazaar) , Bosforas… Visa tai kartu su begale žydinčių gėlių, kepamų kaštonų aromatu ir milijonu šypsenų- įspūdinga.
Geriau Stambulą aprašysiu moteriškai- apie must buy
Dar prieš kelionę klausinėjau Stambule pabuvusių draugų, ką ten reikia pirkti. Atsakymų gavau įvairių. Vėliau mano must buy sąrašėlį pakoreagavo stambuliečiai, o pašmirinėjus Grand Bazaar’e ir Spice Market’e pati uždėjau paskutinius akcentus.
Ir štai jums mano rekomendacijos:
Palikti suvenyrų pirkimą paskutinei minutei oro uoste yra labai prasta mintis. Kainos ten žvėriškos, o pasirinkimas skurdus.  İstiklâl gatvė (pėsčiųjų parduotuvinė gatvė, lyginama su maskvietišku Arbatu) yra puiki vieta pasivaikščiojimams, kavai ir stambuliečių stebėjimui, tačiau pirkimo patirtis turguose yra nepalyginamai sodresnė.
Grand Bazaar ir Spice Market -  tai ne šiaip sau turgūs. Grand Bazaar yra didžiausias pasaulyje įspūdingos architektūros dengtas turgus, atidarytas XV a. viduryje, jame veikia apie 4000 parduotuvėlių.  Spice Market yra jaunesnis ir kuklesnis Grand Bazaar’o brolis- veikia nuo XVII amžiaus vidurio ir yra kur kas mažesnis, tačiau vietos čia pakanka ne tik prieskoniams, bet ir visiems tradiciniams turkiškiems gėriams.
Žodžiu, Grand Bazaar ir Spice Market yra tinkamos vietos pirkti. Žinoma, jei nesibaidai derėjimosi.
Derėtis galima įvairiai. Tradicinė derėjimosi technika reikalauja išgirdus kainą nutaisyti nelaimingą veidą, tačiau man labiau prie širdies netradiciniai metodai. Neslepiu, jei man kažkas krito į akį. Neapsimetinėju abejojanti, o išgiriu prekę ir parduotuvę. Šeimininkui leidžiu man parodyti viską, kuo didžiuojasi pats, išklausau, pasitariu. Ir, žinokit, kainos ima tirpti pačios. Nuoširdumas- galingas dalykas net Turkijoje. Esu išranki ir pretenzinga be galo, galiu pereiti šimtą parduotuvėlių tik su “laba diena-viso gero”, bet jei jau suradau TĄ prekę, savo džiaugsmu būtinai pasidalinsiu su pardavėju ir skirsiu laiko, kad pagerbčiau tą, kuris gerbia pirkėją ir save nekišdamas beleko.
Taigi, privalomų pirkinių sąrašėlis:
-Šilkas. Stambulas- vienas didžiausių ir svarbiausių miestų Anatolijos Šilko kelyje, ir tuo viskas pasakyta. Miestas su tokiom senom šilko tradicijom ir kultūra yra tinkama vieta pirkti šilko skaras ar skraistes.
-Arbata. Čia galima įsigyti aukščiausios kokybės juodosios arbatos, o autentikos mėgėjams rekomenduočiau turkišką obuolių arbatą- Elma Çay. Tai išskirtinė turkiška arbata, pagardinta obuolių skoniu ir prieskoniais, žiemą tokia karšta arbata sušildo, vasarą šalta su ledukais gaivina. Idealu ją gerti iš tradicinių turkiškų  tulpės formos stiklinaičių, kurių pilna abiejuose turguose.
- Prieskoniai. Spice Market- prieskonių rojus. Rekomenduočiau Turkija kvepiantį cuminą- rytietišką lietuviško kmyno giminaitį. Juodasis cuminas- be konkurencijos.
- Saldumynai. Spice Market’e atradau, kad turkiški saldumynai gali būti skanūs… Iki tol jie man asocijavosi su šaltienos konsistencijos kisielium ir cukraus pudra, tačiau turguose prisiragavau pasakiškų saldumynų, pagamintų iš granatų ir migdolų, kivių ir pistacijų… Tiesa, patingėjau juos tempti iš turgaus, nusprendžiau nusipirkti oro uoste. Aiaiai. Dabar mano artimieji spjaudo kisielinę šaltieną…
- Keramika. Grand Bazaar’e geros keramikos tikrai yra- patikrinta. Renkantis dirbinius reikia atkreipti dėmesį į indo skambesį, marginimo raštų sudėtingumą, atlikimo preciziką ir techniką (smulkūs iškilūs raštai yra gerai). Bet svarbiausias mano patarimas- daiktą turi būti malonu paimti į rankas, jis turi užkabinti. Myliu turkišką keramiką, ką čia benuslėpsi…
Štai ir pirmasis penketukas. Dar galėčiau parekomenduoti baltą vyną, anyžinę rakę, chalvą, alyvuoges, odos dirbinius, stiklą, sidabrą, turkiškas šlepetes, siuvinėtus audinius…ir dar krūva visokiausių gėrių, tačiau man jie ne must, o may. Tai tuo ir baigsiu.
Nors žinau, kad tai buvo tik Stambulo pradžia. Tikrai atvyksiu čia dar ne kartą. Bandysiu rudenį atskristi su vaikais- vasarą Turkish Airlines atidaro tiesioginius skrydžius į Stambulą, tai griekas tokia proga nepasinaudoti. Nuvesiu juos į Stambulo Akvariumą- įspūdingo dydžio jūrų muziejų, kuriame sudaryta vaikščiojimo po vandeniu iliuzija. Tai bus jiems kaip kompensaciją už visą dieną Grand Bazaar’e- palikau ten  nuostabaus grožio vazą. Ir šilku siuvinėtą staltiesę. Ir sidabrinį samtuką. Ir… Privalau jų sugrįžti. :)
Mums išvykstant kolegė padejavo, kad užmiršo įmesti pinigėlį į viešbučio baseiną. Nuraminau ją, kad mes tiek tų pinigėlių Stambule išmėtėm, kad turėtume ne tik sugrįžti, bet net atvykti čia pagyventi bent kokiems trejiems metams…
Žiūrėsim. :)

Rodyk draugams

2012-03-26

Beveik Varlė Karalienė

Sapnuoju čia vieną naktį, kad kažkas į mano namus atitempia du kibirus, o abiejuose - po milžinišką žalią varlę. Kibirai nuvirsta, laisvė varlėms! Ir štai akyse ima rastis dešimtys ir šimtai mažų buožgalvių, kurie tuoj virsta simpatiškom varlytėm ir pasklinda po namus. Galvoju - gal atsinešti siurblį ir susiurbti, nes baisiai jų daug, ir visos tokios smulkios. Bet patingiu ir imu jas saujomis semti į kibirus. Semiu semiu - nesusemiu, nes varlytės dauginasi geometrine progresija… Ir nubundu pažadinta vieno gero žmogelio, kuris vakare išgėrė litrą pieno, tai vat vidurnaktį atsirado veiklos mums abiems.

O ryte vis dar atsimenu savo žalią sapną ir pagooglinu, ką jis galėtų reikšti (na, vieni pieną litrais prieš miegą geria, kiti sapnininkus googlina- kiekvienam savo pramogos…).
Dabar man viskas aišku: didelė  varlė reiškia santuoką su našliu, o daug varlių namuose - didelius turtus.
Puiku! Galas finansiniams rūpesčiams per amžius! Manęs laukia vedybos su milijonierium!
-Arba su daugiavaikiu,- nusodina mane draugė.
Kas teisybė, tas ne melas: turtas gali būti ir toks.
Tik tada dėl tų milijonų varliukų - NE-SU-PRA-TAU…. :)
………………………………
Mano turtas:

Rodyk draugams

2012-03-21

Komplimentų terapija

Panika laive- mano sena-gera kosmetologė paliko Lietuvą!

Kurį laiką bandžiau didvyriškai laikytis ir ignoruoti sparčiai senkančias kremų atsargas bei besiplečiančią informacinę tuštumą aplink. Na, be kasdienės parabenų dozės ir gurkšnio paskalų aš dar kurį laiką būčiau pratempusi, tačiau kai kaimynė mestelėjo, kad atrodau pavargus- pasidaviau.
Piniginėje vėjai, tai kaip gelbėjimosi rato griebiausi grupinių pirkimų akcijose atrasto pasiūlymo- “kosmetologė daro labai daug beleko už labai mažai”.
Sakysit, kad tokiose akcijose pilna povandeninių rifų? Plaukiojom-žinom, bet, kas nerizikuoja, skant…
Taigi, penktadienį nusprendžiu skirti tik sau ir nuo ryto išsiruošiu į susitikimą su nepažįstama kosmetologe.
Vos tik įžengus pro grožio salono duris noriu sprukti lauk, tačiau nuo įspūdžio suakmenėju vietoje.
Joooo… Sakykim taip: ta vieta puikiai tiktų pogrindiniam naminukės cechui. Prieblanda. Smilkalai graužia akis. Plyšauja M1, kuris ir šiaip nėra gėris, o grožio salone- negėris trigubas. Tačiau manęs taip lengvai neišgąsdinsi, tai susikaupiu ir neriu gilyn.
Kosmetologė gumos netempia:
“Laba diena, kiek jums metų?”
“Trisdešimt devyneri”.
Tyla. Ir tada - bum!:
“Juokaujat. Trisdešimt devyneri? Neįtikėtina, čia tai bent, ohoho, negali būti, ką jūs ką jūs, baikit baikit, pridėjote gal? Ne? O dar norėjau sakyti, kad jums ši procedūra per ankstyva. Trisdešimt devyni… Eikit sau, jums minimum dešimčia metų mažiau, MINIMUM… Fantastika… “
Nupirko. Barteris toks gavosi- aš procedūrą, ji- mane.
Pusantros valandos komplimentų. Ir išeidama vietoj serumų pavyzdžių gavau: “Kokia jūs graži…”.
Nuo šio vizito praėjo jau penkios dienos. Kai tik jį atsimenu, imu sau kikenti… Tai buvo pats pankiškiausias grožio salonas mano gyvenime: su karo lauko ligoninės aplinka, keistoku masažu ir pagyrom pagyrom pagyrom….
Bet svarbiausia- šiandien ir akyloji kaimynė gali patvirtinti, kad mano procedūra pavykus- spindi net akys!
Pati nepajutau, kaip užsirašiau ten kitam kartui…
:)
P.S. Net nežinau, rekomenduoti ar ne… nebent labai atsargiai - tik pankėms, filosofėms ir drąsioms- kosmetologė, dirbanti su Biodroga kosmetika ir komplimentais Vilniaus Senamiestyje (rašykite AŽ- duosiu telefoną).

Rodyk draugams

2012-03-19

Mano Elenai jau penkiolika

Šiandien mano Elenai sukanka penkiolika…
Gimtadienį šventėme vakar, sekmadienį. Paradui vadovavo pati Elena- ji užsakė kinietiško maisto ir išsirinko tortą- vyšnios, šokoladas ir paukščių pienas- mmmm…
Prieš pat šventinę vakarienę ištaikau valandėlę ir viena nuvažiuoju į gėlių parduotuvę. Kaskart ten užėjus prarandu nuovoką - myliu gėles, visas visokiausias, todėl kažką konkretaus išsirinkti be pardavėjų pagalbos man be šansų.
- Jums padėti?
- Taip, ačiū. Norėčiau gražių gėlių gimtadieniui.
- Gal rožių. Šitos bordo šviežiausios.
- Gal ne… Gimtadienis mažos mergaitės, gal ką gaivesnio…
- Kiek metukų?
Pasimetu. Tas “maža”- išsprūdo netyčia. Jei dabar atsakysiu, kad “mažylei” penkiolika, mane palaikys kvanktelėjusia. Kažką myktelėjusi nuvairuoju prie tulpių.
- Mažai mergytei patiktų šios princesiškos- rūžavos, pilnavidurės, tik po tris litukus…- užsiciklina pardavėja.
“Aha, prieš metų dešimt-dvylika būtų pats tas,”- pagalvoju.
- Labai gražios. Bet šandien tebūnie tos geltonos- jos atrodo taip šventiškai.
- Ir stovės ilgai. Jums suvynioti?
Su tulpių puokšte dar užsuku į parduotuvę. Perku guminukų (koks vaikų gimtadienis be jų?), žvakutes (kokie keistuoliai jas pakuoja tik po dešimt?) ir šampano. Vaikiško.

Kai tą linksmą butelį ištraukiu namuose, Elena prunkšteli:
-Mam, tu ką? Kas jį gers?
- Aš, aš,- viens per kitą atiliepia Rojus su Salomėja.

Uf. Ir vėl išsisukau. Nors… Elena yra protinga ne pagal amžių ir turbūt numano, kad nors ji jau beveik mano ūgio, vis cimpina mano drabužius (aha, pastebėjau…) ir jau senokai išaugo mano batelius, ji visada bus mano mylima maža mergaite. :)

P.S. Pasigirsiu, ką dovanojau. Prieš šešerius metus Juozas Statkevičius išleido knygą “Grožio kirtis”. Tada pamaniau, kad tai nuostabi dovana ypatingai moteriai.  Tai nupirkau knygą, susiradau Juozą Statkevičių ir paprašiau ją užrašyti Elenai. Tada neišsitariau, kad Elena- tai mano devynmetė dukrytė. Šešerius metus jos knygą saugiai laikiau ir laukiau, kada mano mažylė išaugs į tą “paslaptingą Eleną”, kaip knygoje užrašė Juozas. Ir štai atėjo laikas- mano Elenai jau penkiolika… Beje, Elena sužavėta. :)

Rodyk draugams

« Previous PageNext Page »