lady madonna

Jau senokai Salomėjai pažadėjau- kai tik turėsiu laisvesnį rytą, į darželį ją vešiu rogutėm, kaip mane veždavo vaikystėje… 

Ir štai išaušo ta diena. Sniego kaip tyčia daugybė. Prikelti mažę buvo lengva kaip niekad: tik šnibštelėjau į ausį, kad šiandien puikus rytas rogutėms- ir stovi mergina jau nusiprausus, apsirengus ir susišukavus. 

Rogutės senos, sunkios, su atlošu ir tvirta rankena. Apklojau jas avikailiu, įsodinau savo grybuką su lapine kepure ir kailiniais batais. Pati į žygi irgi rimtai išsiruošiau: iš po šalikų ir kepurių tik nosis kyšojo.

Važiuojam. Kokį 100 metrų. O tada prasideda atrakcija- šaunuolėliai kiemsargiai nuvalę šaligatvius iki blizgesio. Kelelis lengvai į kalniuką. Nusiimu kepurę, pirštines. Paskui šaliką atvynioju, lengvai prasegu paltą. Ir toliau galandu rogutes… O tuo metu Salomėja traukia dainą. Vieną po kitos. Daug dainų. Nes kelias ko tai prailgo…

Darželį pasiekėme. Nepaisant visų skeptikų, patarėjų, užjautėjų ir pagalbininkų, sutiktų pakeliui, pranašysčių. 

Dabar, po pusdienio, kai jau atgavau kvapą, viskas nebeatrodo nei baisu, nei juokinga. Tik turbūt sveiko proto neatgavau dar, nes pažadėjau dukrytei iš darželio ją ir parsivežti su rogutėm… Ir parvešiu. Kad tik jai dainų pakaktų :). 

Prašymas: žmonės, negremžkit šaligatvių taip, plius smėliu dar užarstydami. Gi žiema- sniegas, grožis ir gėris. Sutinku, kad nepraktiška, bet juk visi patys geriausi dalykai pasaulyje yra būtent tokie. :)

Iškart pasakau: tylių auštakulnių nesuprantu.

Aukštakulniai privalo kaukšėti. Tokia jų dalia ir pašaukimas- garsiai visam pasauliui akcentuoti kiekvieną mažą žingsnelį pirmyn. Užtikrintas ir skardus tuk-tuk-tuk nukreipia mintis nuo spekuliacijų apie batelių patogumą, judėjimo greitį ar kitas nereikšmingas smulkmenas.

Aukštakulnius moterys myli. Vienoms jie prideda ūgio, kitoms pasitikėjimo, o trečioms iššūkių. Kažkam tokie bateliai kasdienybė, kažkam-pramoga, o dar kažkam- darbas… O kai juos avi moteriškė, į pasaulį žvelgianti kaip į mūšio lauką,- lauk bėdos. Ji gali pradėti šaudyti akimis, bandyti aplinkinius nuginkluoti staigiais klubų manevrais ar strykčioti dirbtinai išsišiepus, lyg kas paslapčia būtų įrėmęs pistoletą į nugarą. Šis įvaizdis derinasi su rimtai kontūzyta veido išraiška, todėl tikrai netiks visoms.

Aš kaukšiu savo malonumui. Aukštakulnių turiu daugybę. O vienus net batus-žudikus: platformas su 12 cm. Tiesa, po pirmo šių batų išvedimo į viešumą ir poros kokteilių teko juos perkrikštyti į batus-savižudžius. Palaidojau vargšus tolimiausiame spintos kampe ir sukalbėjau maldelę “daugiau-niekada-niekada”, kad kada nors juos surasčiau ir prikelčiau antram gyvenimui.

Kaukšėti ne tik smagu. Nepaneigiama ir meditacinė aukštakulnių paskirtis. Lėtas ir ritmiškas tuk-tuk-tuk net Gedimino prospekte priverčia užsisvajoti apie kažką daugiau, nei išpardavimus Zaroje, Gedimino 9 ir Benetone.

O dar pridėkime aukštakulnių informacinį vaidmenį. Visi kolegos žino, kada aš ateinu ir išeinu iš darbo. Ypač nuo tada, kai atnaujintose erdviose patalpose atsirado laminato grindys… Kalu tą laminatą negailėdama: man - pramoga, draugams - papildoma tema pokalbiams, viršininkui- galvos skausmas. Jis guodžiasi, kad negali susikaupti rimtam darbui, jei aš vaikštinėju gretimame kabinete. Tada tenka pagailėti vargšo boso ir kaukšėti į kavinukę apačioje… Ak, ko nepadarysi dėl gerbiamojo.
Kažkas dabar spėlioja, ar šis tauškėjimas apie kaukšėjimą neturi kokio slapto kūrybinio sumanymo, ir laukia giliamintiškų temos išvadų ir moralo. Ponai, ar ne perdaug tikitės iš moters, skrajojančios vieną sprindį virš žemės? :)

Norėčiau papilotuoti šitą grožį:

Rankų darbo šilko žiedlapiai, aukso kulniukas, auksinė bitutė su oniksu ir agatu. 27 945 usd… :)

Man patinka rašyti. Kartais supilu keletą įrašų vienu atsikvėpimu ir padedu juos į podėlį - kad subręstų. Po dienos-kitos ištraukiu ir padailinu, lyg drožėjas kokį medinuką:  vienus kampus nugludinu, kitus paaštrinu, pridedu spalvų ar jas nuplaunu. O kai pajuntu, kad gana- spaudžiu mygtuką “publikuoti”.

Bepigu man žaisti žodžiais- turėjau net tris puikius šio amato mokytojus.

Pirmasis ir svarbiausias buvo ir yra mano tėtis. Ko norėt- rašytojas. Tikras. Dar mokykloje sužinojau, kad geras rašinėlis privalo turėti įdomią istoriją. O geriausia istorija yra ta, kurios moralo nereikia aiškinti. Kasdien aplink nutinka daugybė tokių istorijų, tik reikia išmokti jas pastebėti ir užrašyti. Trumpai ir stipriai. Nieks nemėgsta ištemptų sapaliojimų apie nieką. “Sakykim, tau reikia parašyti apie knygų reikšmę. Tai papasakok, kaip kaimynas iš degančio namo visų pirma tempė knygas- pakaks”. Šios pamokos dėka skyniau laurus rašinių konkursuose.

Antras mokytojas - a.a. teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas. Jis padėjo man rengtis stojamajam egzaminui. Jau pirmo susitikimo metu gavau kalną namų darbų. Aš, moksliuke, sąžiningai iškalusi milijonus datų, vardų ir įvykių, bandžiau nugalėti dėstytoją greitakalbe. Raudeliūnas mane sustabdė: “Geriau pakalbėkime apie tavo megztuką. Dailus. Mamos megztas? Žinai, gal jo ir nebūčiau pastebėjęs, jei ne ši graži sagelė- peteliškė.” Raudeliūnas išmokė mane, koks svarbus pirmasis sakinys- kaip drabužis, pagal kurį sutinka. Koks įdomus gali būti temos dėstymas- lyg suknelė, nuo kurios negali nuleisti akių. Išmokau, kad jei puoši kalbą, tai ji puoš tave. Kaip tada pasipuošiau peteliške, taip išmokau puoštis alegorijomis ir aforizmais, hiperbolėm ir paradoksais. Dar atradau, kad kartais nėr geresnio papuošalo kaip nutylėjimas. Geros buvo pamokos. Net nežinau- teisės istorijos ar kalbos kultūros… 

Buvo ir trečias mokytojas. Jis išmokė to, kaip nereikia daryti. Tas dėdė mintis dėliojo neblogai, bet į kalbą prikaišiodavo užsienietiskų žodžių ir slengo. Jaučiau, kad kažkas man čia kliūna. O vieną dieną supratau, kad tokiais pigiais bizgučiais dangstomas… kalbos skurdumas. Pamoką išmokau: reikia neapleisti savos kalbos, nes jos spragų nepavyks užmaskuoti niekaip- net ir kita kalba. 

Na štai ko gero trys svarbiausios mano rašinių taisyklės:  gera istorija, atpasakojimas savu stiliumi ir taisyklinga kalba. Dalinuosi- gal ką įkvėps naujiems rašiniams. :)

P.S. Neseniai išgirdau komplimentą: “Bloge rašai taip, kaip kalbi.” Tai labai savimi apsidžiaugiau (ir vėl … :) ) ir brūkštelėjau šį įrašą.

Man reikia naujos suknelės. Labai. Vakar dar nereikėjo. Bet šiandien pamačiau būtent tą, kurios man, pasirodo, trūksta. Tuštuma drabužių spintoje bado akis. Visai nėra ką apsirengti šventėms. Ką darysi- teks truputį paišlaidauti.

Elena tyli ir miela. Tai ima neraminti. Neveltui. Išgirdus, apie kokius kvepalus ji senokai svajoja, man trumpam sutrinka kvėpavimas. Afekto būsenoje išlemenu, kad vardan tokios svajonės jai teks pabūti laaabai gera mergaite iki Kalėdų. Gaunu šiltą apsikabinimą ir bučkį.

Rojus kaulija naujo PS3 žaidimo. Paties geriausio, kaip visada. Bandau pypsėti, kad žaidimai jau netelpa lentynoje. Jis deda galvą, kad būtent tam vienam žaidimui vietos yra. Rašom laišką Kalėdų seneliui.

Salomėja prašo lėlytės. Dar ir dar ir dar. Mūsų namuose lėlyčių jūra. Jau galiu prognozuoti kalėdinį tos jūros potvynį. O gal net rimtą cunamį. Bet lėlytės reikia labai. Ir dar lėlių namelio. Ir virtuvėlės. “Gal ir gausi tokių dovanų per šventes…” - raminu aistras. Didelės apvalios akys: “Plizadi?” Prižadu. Ir girdžiu, kaip tyliai, net neatsisveikinus, mane palieka mintis apie naują fotoaparatą.

Ech, laukia puikus laikas. Mėnuo lakstymo, pasiruošimo ir spirgėjimo. O tada- stebuklingas Kalėdų rytas, kai vaikai tykina prie eglutės. Taip ir matau: plyšta dovanų popierius, vaikai aikčioja, namuose džiaugsmas kubu. O aš visa graži su nauja suknele ir su nauju fotoaparatu - tokiu dideliu, įspūdingu, ne muiline kokia - gaudau momentus…

Pala pala, kokiu fotoaparatu? Šiemet fotoaparatui ate. Bet gražių momentų taip lengvai nepaleisiu.

Skambinu draugei fotografei ir užrašau šeimyną į fotosesiją :).