BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2014-10-22

Mi vida loca. Mano beprotiškas gyvenimas.

Po darbų važiuoju namo. Galva pilna, metro apytuštis. Priešais mane mergička skaito knygą, kartais sukrizena. Kairėje sėdi kunigas – jaunas ispanas su sutana ir adidas kuprine. Kiek toliau pagyvenęs vyrukas barasi mobiliuoju. Kinų pora su mažyliu tyrinėja reklamą.

Empalme įlipa du keleiviai - aukštas laibas ir žemas kresnas, abu su protine negalia. Jie kasdien įlipa šioje stotelėje. Man keista, kaip tai pavyksta laibajam - jis visada įsikniaubęs į planšetę, kurioje įnirtingai žaidžia kažkokį žaidimą. Kartą užmečiau akį – pirštu baksnoja šokinėjantį kamuoliuką. Panašu, kad net nereaguoja į pranešamus stotelių pavadinimus. Kai išlipu Rocafort, jis važiuoja toliau. Tikiuosi, išlipa laiku.

Kresnasis keleivis paprastai būna labai draugiškas, visus palabina, pakalbina. Bet dabar jis tylomis įsitaiso šalia mergaitės ir užmeta koją ant kojos taip, kad ta atsiduria veik ant knygos, ir sustingsta. Nei žodžio, nei judesio, nieko. Mergaitė kiek patraukia knygą ir skaito toliau.

Staiga pastebiu, kad kunigas verkia. Ašaros kapsi, kap-kap, brūkšt rankove - nepadeda…

Taip ir važiuojam.

Oi. Kur-aš-pa-puo-liau?

Tikinu save, kad šiame paveiksle aš su savo maža juoda suknele ir dideliu baltu maišu, pilnu slyvų ir šokoladinių spurgų (perpiet sulaksčiau į parduotuvę) esu ne prie ko. Aš tai jau ne kokia keistuolė. Aš gi visa tokia dalykiška ir rimta Lietuvos pareigūnė. Jau trys mėnesiai kaip Valensijoje, Vilniaus dar nepasiilgau. Gal kad ten, Vilniuje, palikau visą virtinę sudėtingų atsiminimų. O gal kad čia, Ispanijoje, visko tiek daug, kad laiko ilgesiams nelieka. Nauja šalis su naujais papročiais, nauji namai su naujais kaimynais, naujas darbas su naujais kolegom, naujos parduotuvės su naujais maistais. Bandant susigaudyti visame tame diena pralekia žaibiškai. Vakare pakalbinu savo vaikus, grįžusius iš naujos mokyklos su naujom taisyklėm. Apeinu sodą su naujais man augalais ir gyviais. Ir pabučiuoju vyrą - mano mylimą mylimą vyrą, kuris kartu su manim leidosi į šį trejų metų ispanišką nuotykį.

Dar neseniai aš viena su trim vaikais ramiai sau gyvenau Vilniuje, penkiolika metų dirbau įprastą darbą ir rašiau dienoraštį http://ladymadonna.blogas.lt. Viskas buvo gerai. Dabar viskas kitaip – nebe viena, kita šalis, kitas darbas -  viskas neįtikėtinai gerai kitaip.

Dar neseniai gyvenau su nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas ypatingo. Dabar gyvenu su išsipildymo jausmu.

Papuoliau į be galo spalvotą, jausmingą, įdomų gyvenimo sūkurį. Kartą pagalvojau, kad nuostabių dalykų nutinka tiek daug, kad nebepakanka laiko sustoti ir jais pasidžiaugti. Todėl gal verta juos užrašyti – kad liktų įrodymas, kad tai tikrai buvo. Nes kartais nesitiki, kad nesapnuoju.

Atrodo, laikas pradėti kitą blogą. Gal - http://nesusapnuota.blogspot.com?

Rodyk draugams

2013-02-03

Blogas baigtas. Prasideda pats įdomumas…

Štai ir atėjo laikas baigti šį blogą. Bandysiu pasiteisinti.
Pradėsiu nuo pradžių.
Į blogas.lt įėjau įžūliai - jau pirmame įraše prisistačiau tikru vardu ir tikra istorija, kurią vėliau pildžiau savo mintim ir realiais įvykiais.  Drąsu. Ypač man - nekurie draugai nežino apie mane tiek, kiek žino blogo sekėjai, dažnai visai nepažįstami žmonės.
Pamenu, sudėtinga buvo parašyti, kodėl nusprendžiau turėti internetinį dienoraštį - priežasties ir pati nelabai žinojau, tik knietėjo kažką iškrėsti…
Bloginimas įtraukė. Tas avataro spindėjimas blogotopuose… Tie komentarai… O labiausiai už viską patiko tas momentas, kai baigi rašinėlį, trumpam sulaikai kvapą ir paspaudi “Publikuoti įrašą” - manau, blogeriai mane supranta… :)
Bet štai blogas baigtas. Sakyčiau, kaip išbaigtas modernaus primityvizmo paveiksliukas. Dailininkas iš anksto dėkoja atlaidiems kritikams ir savo noru keičia profesiją.
Nusprendžiau baigti internetinį metraštį ir visa siela atsidėti rimtai kūrybai - kurti židinį savo namuose, kurti gražesnius santykius su man svarbiais žmonėmis, kurti save geresnę.
Geras buvo blogas (kuklutė ladymadonna :) ), bet realus gyvenimas tapo toks pilnas, kad blogui jame tiesiog nebeliko vietos.
Ačiū labai visiems sekėjams. Buvo smagu ir gera skaityti jūsų žinutes ir komentarus. Blogo neištrinu - tebūnie tai gražus mano internetinis prisiminimas.
Džiaugiuosi, kad pabuvau blogere. Labai prasminga patirtis.
*********
Skamba rimtai ir iškilmingai? Gal. Bet pernelyg rimta tapti nesiruošiu.
Atidžiai stebiu, kas vyksta aplink, ir galiu atsakingai pareikšti - Dievas turi gerą humoro jausmą. Gal Jis ir dabar žiūri į mane ir šypsosi, mąstydamas, kad šitos “visažinės” laukia dar daug siurprizų.
Viliuosi. Viliuosi, kad prasideda pats įdomumas… :)

Rodyk draugams

2012-11-09

Prieškalėdinė vienos vartotojos išpažintis

Kai buvau maža, mėgau kuistis virtuvėje. Mamos rakandų stalčius buvo tikras lobynas. Čia tvarkingai gulėjo visa, ko galėtų prireikti gaminant ar žaidžiant, nesvarbu ką - namus, karą ar ufonautus. Pilnas arsenalas: kočėlas, mėsos muštukas, samtis, kiaurasamtis, koldūnų spaustukas, trintuvas bulvių košei, peilis tortui su gėlėta rankena, didelis medinis šaukštas, universalus atidarytuvas konservams-alui-limonadui… Tada žavėjausi mamos turtu ir pavydžiai mąsčiau, kad tokiam sukaupti man ko gero prireiktų šimtmečio…

Ot ir klydau. Pakako keliolikos savarankiško gyvenimo metų, ir stalčių jau turiu. Triskart didesnį. Jame yra viskas, ką pamenu iš vaikystės, ir dar daugiau: kelių dydžių ir dizainų samčiai, samteliai ir kiaurasamčiai, kilimėlis sushi gamybai, peiliai keletos rūšių - duonriekis, mėsai, žuviai, steikams. Peiliai sūriui - atskira kalba - bent trijų rūšių. Keletas skirtingų skustuvų vaisiams ir daržovėms. Plakiklis tešlai. Plakiklis pienui. Visų įmanomų formų atidarytuvai viskam. Citrinų spaustukas. Česnakų spaustukas. Obuolių smulkintuvas. Kiaušinių smulkintuvas. Svogūnų smulkintuvas. Termometras vynui. Termometras mėsai. Ir čia toli gražu dar ne viskas. Hmmm…

Bandau teisintis- man patinka gaminti. Ar gaminčiau prasčiau, jei neturėčiau šių stebuklų? Spėju, kad ne. Bet patikrinti to nėra jokio noro. Omletą plakti šakute ar morką skusti peiliu - oi, gal ne.

Spėju - esu svajonių vartotoja visiems buitinių navarotų gamintojams. Ir ne tik. Mano spintoje per daug rankinių, o drabužinėje per daug drabužių. Pamečiau savo batų skaičių. O šalių, šalikėlių ir skarelių dėžė nebeužsidaro. Bet štai artėja svarbus renginys, ir suprantu, kad neturiu kuo apsirengti, nes tinkama suknelė dar nenupirkta. O prie jos reikėtų ir viso kito, ko neturiu taip pat.

Namuose dekorus keičiu pernelyg dažnai, darbe rašau pernelyg daug popierių. Atklysta mintis, kad ir plepu pernelyg daug. Ir pernelyg dažnai ji atklysta.

Gal tai priklausomybė daiktams? Bet pažvelgiu į sesės virtuvę ir suvokiu, kad manoji, jei tokia ir yra, dar kūdikystės stadijoje - sesuo turi salotų sausintuvą ir silikoninę šluotelę kepiniams patepti kiaušinio plakiniu.

Teoriškai, man patinka minimalizmas visame kame. Bet nors užmušk, neišmanau, kaip iš nieko sukurti jaukumą ir šventę.

Sakytumėt, kad jausmas, o ne daiktas yra visa ko esmė. Sakyčiau - jausmas yra tik visa ko pradžia. O galo ir nesimato…

Manykite, ką norite, bet kažkas tokio yra toje augančioje “reikalingų” ar “būtinų” daiktų krūvoje. Žalieji, jogai ir asketai mane pasmerks, bet…. turėti yra smagu. Smagu spausti kalėdinius meduolius su dešimtimis skirtingų formelių, smagu puošti savo mažylę vis naujom suknytėm, smagu nebesuskaičiuoti, kiek pagalvėlių yra prisiuvusi ir pridovanojusi mama.

Stebiu mažylį, nebeįveikiantį bandelės su cinamonu. Kažkas jam priekaištauja: “O Afrikoje vaikai badauja”. Mažius supratingai atsidūsta ir… atsikanda dar. Ir dar. Ir dar. Pajuntu sielų ir protų giminystę.

Ir visai nenoriu užaugti. Bent jau iki Kalėdų. Nes reikėtų man dar naujų žaisliukų eglutei, naujų lempučių girliandų, naujų keksiukų formelių… :)

Rodyk draugams

2012-10-24

Déjà vu

Pradėjau mokytis prancūzų kalbos.

Tiksliau-  po dešimties metų pertraukos grįžau prie prancūzų kalbos pamokų.

Gėda prisipažinti - vėl sėdžiu su “pradinukais”, mokausi švepluoti ir imituoti užsitęsusią slogą.

Tiesa, dažnokai pajuntu tą déjà vu, kai staiga atsigamina koks žodis ar posakis. Gerai - galiu sau leisti svajoti pamokose ir neruošti namų darbų. Verčiau paniuksinu atmintį - tegul atidirba savo gerą vardą ir nuoširdžiai pasirausia kokioje apduklėjusioje lentynėlėje, nėr čia ko. Kol kas susitariam.

Pradedu abejoti išmintim, jog į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Gi vat, įbridau, ir man visai patinka - vanduo daug šiltesnis atrodo, akmenukai nebe tokie aštrūs…

Ir, pagalvojus, kiek jau čia tų upių aplink, tinkamų braidymui. Taip, vanduo nebe tas pats, bet šios akimirkos H2O, manau, nelabai tesiskiria nuo to, kuris jau nutekėjo. Tik aš pati kiek labiau užsigrūdinus.

Panašu, kad visas upes išbandę, grįžtame prie tų pačių. Todėl svarbu, kad atmintis atskirtų jau pažįstamas vietas su jų sukūriais, slenksčiais ar kitais siurprizais. O jei dar turime galimybę tas upes rinktis - puikumėlis! - galime iki begalybės mirkti labiausiai patinkančiose…

Ir kodėl liaudis improvizavo apie grėblį (”Nelipk ant to paties”), kai galėjo tik modifikuoti patarlę apie upę į teisingesnę - “Nebraidžiok į tą pačią sraunią, akmenuotą ir šaltą upę be hidrokostiumo”.

**********

Šįryt mano prancūzų kalbos mokytoja Sveta mus, pradinukus, mokė: “Tik jau neapsijuokite kada prieš prancūzus veblendami kokį naftalininį “C’est la vie”. Geriau sakykit kaip toj naujausioj Lancôme reklamoj su Julia Roberts - “La vie est belle, mes chers amies, la vie est belle…”

Man tinka  :).

Rodyk draugams

2012-10-17

Buitinė poezija, II tomas. Prologas :).

Vaikštau aukštai užrietus nosį - per šiuos keturis tylos mėnesius sulaukiau tiek jūsų žinučių ir komentarų su raginimais tęsti blogą! Ačiū labai už gražius įvertinimus ir linkėjimus. Aš irgi jūsų pasiilgau. 

Kiek nejauku, kad tokiai ilgai pertraukai neturiu rimto pasiteisinimo. Turbūt atviriausias būtų prisipažinimas, kad nerašiau iš … netikėtumo.  

Net nebandysiu pasakoti, kas man nutiko per šį laiką, nes greičiausiai pagalvotumėte, kad vaizduotė mano laki. Nesikuklinsiu - fantazuoti aš moku. Bet Dievas, pasirodo, moka geriau. 

Jei dabar tikinčiau, kad visas gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti per keletą mėnesių - meluočiau. Nes, pasirodo, jis gali apsiversti per vieną dieną.  

Vyko visko ir daug. Vis dar negaliu atsigauti nuo pokyčių. Svarbiausia, kad visi jie į gera. Gi kaip visada.  

Taigi, esu gyva-sveika-laiminga. Planų šimtai, svajonių milijonas, minčių begalė. Laikas tęsti internetinį dienoraštį.

Kaip ir anksčiau, smegenų čia daug neprižadu, o sparnais dalinsiuos mielai. Pabandysiu dažniau atrasti minutėlę ir papasakoti, kas vyksta besisukant karuselėje tarp darželių-mokyklų-darbų-ir puodų.

Buitinė poezija - mano mylimiausia :).

Rodyk draugams

2012-06-18

Normalūs vyrai ministerijoje

Šeštadienis, pušynai, grilis…

Tadas (meno žmogus) po pirmo alaus:

- Tai, Sonatėle, pasakyk, ar yra normalių vyrų ministerijoje?

- Nea, - sakau.- Nėra. Ten visi vyrai -  “atmintinių rašytojai”, gi žinai…

Temą uždarome. Tam kartui.

Ir štai vakar man į rankas patenka knyga “Poezijos pavasaris 2012″. Pavartau. Oho…

- Vytautai, - kalbinu kolegą, sėdintį priešais, - kada tau paskutinį kartą kas skaitė eiles?

- Nepamenu… - varto akis Vytas. - Gal mama kada vaikystėje, kokį Zuikį Puikį… - ir jis visai nejuokauja.

- Tai fiksuokim šią dieną, kelinta čia birželio … Dabar aš tau skaitysiu eilėraštį, - iškilmingai pranešu.

Vytas lošteli, o aš rimtai - perskaitau gražiai sudėliotų baltų eilių posmelį… Po to pagarsinu autoriaus pavardę - gi kolega iš gretimo kabineto!

Žinia greit nuvilnija per visą kontorą…   Ir tada mūsų vyrai atsiskleidžia. Pasirodo, turime ir daugiau poetų, o vienas jų jau išleidęs kelias poezijos knygeles. Kitas kolega, buvęs “ąžuoliukas”, iki šiol dainuoja rimtame chore. Tarp mūsų yra ir garsus aktorius. O kiek jų groja pianinu… Ir smuikininkų yra. Ir džiazo žinovų turime. O mano tylus “kambariokas” Vytautas paatvirauja, kad yra Rammstein ir Marilyn Manson gerbėjas…

Ir kažkaip jaukiau patampa čia per vieną dieną.

Smagu dirbti su žmonėmis, kuriems smagu ne tik dirbti.

P.S. Gerai jau gerai, įkalbėjote: sukalti ir išdrožinėti gerą atmintinę - irgi truputį menas.

Galėsime tai aptarti su Tadu kitą savaitgalį. :)

Rodyk draugams

2012-06-11

Antro kvėpavimo mygtukas

Leidau Erikai revizuoti savo spintą.
Ji negailestingai mėto viską iš eilės:
- Tragedija… Infantilu…Bobiška…Naftalinas…Mirtis alyvose…
- Šitą atiduok dukrai, tą - mamai, aną - kokiai nuobodai, o tą - man- darže agurkus laistyt galėsiu…
- Šita spalva kelia įtarimų dėl dėmesio trūkumo… O čia kas per maskuotė…
- Ei ei,- bandau stabdyti arklius.- Čia ne naftalinas, o vintažas. Su šita suknele visad sulaukiu komplimentų. O tas sijonas atrodo kaip už milijoną, nors kainavo kapeikas…
Bičiulė atlaidžiai atsidūsta:
- Klausyk. Aš nesakau, kad man nepatinka, kaip tu rengiesi. Patinka. Tikrai.  Bet TU!!! gali geriau.
Atrodo, man įsijungė antras kvėpavimas. Erika dar paguodžia:
- Nieko, reanimuosi kaip nors tą garderobą, nes tu imli, mokaisi greit…
Imli, nesiginčiju.
Tą pačia dieną dukra rodo, kaip susitvarkė savo kambarį.
-Na, Elen, neblogai neblogai… Bet tikiu, kad TU gali geriau…
Vakare su dukra ilgokai naktinėjam. Ji toliau kuopia savo kambarį. O aš… aš naršau street fashion bloguose…:)

Rodyk draugams

2012-06-04

Viesulas ir kopūstas

Jei viesulas turi vardą, jis yra Erika.
Iš pažiūros net neįtartum, kad toje apvalutėje šviesiaplaukėje garbanėje didžiulėmis mėlynomis akimis tiek jėgos. Joje nuolat verda ir kunkuliuoja milijonai idėjų ir polėkių. Jai rūpi visi ir viskas - nuo Lietuvos iki Sarmatijos, nuo kaimyno iki Dievo. Ir jei ji ko imasi, tai laikykitės - truks-pliš, bet viskas bus taip, kaip norės ji.
Erika mėgsta užgriūti netikėtai, kaskart su iš koto verčiančiom naujienom ir pareiškimais. Ji gali paskambinti vėlų (tikrai vėlų) vakarą ir pranešti, kad yra alkana, tai štai atkeliauja pas mane naktipiečių. Ji net neprašyta mielai man sudėlioja planus artimiausiam dešimtmečiui. Ir mano vaikams ramu- ji mato jų ateitį, profesijas ir šeimynines laimes kaip ant delno.
Juokas juokais, bet labai gali būti, kad ji tikrai mato. Kaip kitaip paaiškinti jos netikėtus skambučius : “Jaučiu, kažkas tau nutiko. Klok.” Arba vizitus: “Šiandien aš čia ne šiaip sau- tau manęs reikia.” Turiu prisipažinti, kad dažniausiai ji atspėja. Ir po minutės-kitos kalbų ir juokų jaučiu- tikrai palengvėjo.
Didelė, turtinga ir nuoširdi dušia Erika.
Praėjusį šeštadienį mano darbotvarkėje Erikos dėka atsirado punktas apie valandėlę turguje (”ir jokių vaikų”).  Retokai ten perku, bet mielai pasirašiau palaikyti Erikai kompaniją - smalsu, ką turguje renkasi ji.
Važiuojam. Aš už vairo. Navigatorius, šturmanas ir vairavimo instruktorius greta. “Už šviesoforo į kairę”. “Per staigiai stabdai.”  “Nieko, išmoksim dar.”
Lietuje turgus atrodė liūdnokai, bet kai ten įžengė Erika- gyvenimas vėl užvirė. Toks jausmas, kad visi susirinkę tik jos ir laukė. Ką gi, ponai, sulaukėte. Šou prasideda!
Kur Erika bepasisuktų - tuoj susirenka žmonių būrys. Ji tik minutę šnekteli su pardavėju - ir už jos išsirikiuoja pirkėjų eilės. Ji visus kalbina. Ją visi kalbina. Buvau pristatyta jos mėsininkui ir sūrininkei (”Čia gali pirkti avieną. O čia - puiki saldi varškė.”). Mums surengta įvairiausių rūšių medaus degustacija (pienių medus - mmmm, beveik toks pat geras, kaip akacijų…). Daržoves ir žalumynus perkame iš labai gerų akių močiutės. Erika nusprendžia, kad čia mums reikia nusipirkti ir po kopūstą - imam (kopūstas… kam man kopūstas?…). Braškes paragaujame ir, deja, nurašome (nesaldžios dar), bet pardavėja vis vien tampa mūsų drauge. O galiausiai kažkoks diedukas padovanoja rabarbarų…

Pintinės jau sunkiai atplėšiamos nuo žemės.

- Na, reikia tau dar ko? - klausia Erika.
- Reikia - noriu gėlių puokštės, - sakau.

Ir čia prasideda. Man neįtinka bijūnai- jie dar net nepradėję skleistis. Rugiagėlės - joms artėja paskutinioji. Lelijos - man apskritai nepatinka lelijos.
- Žinai, man atrodo, kad tu praeitame gyvenime buvai princesė, - nusprendžia Erika ir nuvairuoja mane prie rožių.
Kai jau viską turime, riedame namo. Taip gražiai lija. Smagu. Plepam. Svajojam.
- Och, kaip gerai pavažinėjom. Parašyk apie tai gal ką romantiško į blogą. Aš jau tau pavadinimą sugalvojau, klausyk : “Lietus ir puokštė”…
Aha, galvoju. Gera mintis. Ir ačiū už idėją pavadinimui.
Grįžtu ir užsirašau, kad nepamirščiau : ” Viesulas ir kopūstas”. :)

Rodyk draugams

2012-05-31

Žodžių burtai

Pietūs su Rasa visada prabėga greitai. Vakar - ne išimtis. Ech. Pakviečiu padavėją, paprašau sąskaitos ir išsitraukiu piniginę…

- Tokią piniginę gali turėti tik tu,- kikena Rasa.

O ką? Labai gera piniginė- raudona, švelni, apskrita ir su gražiai išraitytu žodžiu PEACE.

-Čia dar ne viskas,- sakau ir atveriu Rasai piniginės paslaptį- viduje atspaustą užrašą ” Trust your judgment, luck is with you.”

Nesvarbu, kad piniginė nėra labai patogi ir kaskart, kai ją atsegu, iškrenta centai ir kortelės, vis vien ji nepamainoma apsipirkinėjant.

Sakykim, noriu aš naujos suknelės, o kažkoks nesusipratęs balsas viduje bamba apie kuklius finansus ir perpildytą drabužių spintą. Tada tariuosi su pinigine, o ši kaip užvesta kartoja “trust your judgment, labai gera suknelė, reikia tau jos, labai reikia…”. Ir ramu, nes kas tas bambesys palyginus su užrašytu žodžiu?  

Man patinka geri užrašai tinkamose vietose.   Matau keletą sienų savo namuose, kurios prašyte prašosi ne paveikslų ar veidrodžių, o užrašų.  

Štai mano sandėliuke nuolat lengvas bardakas, kurio sutvarkyti net nesitikiu. Jis mane truputį nervuoja, bet žinau, kas padėtų dvasinės harmonijos atkūrimui. O gi užrašas virš to bardakėlio: “Gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas”. :)  

Namų vaistinėlės viduje galėtų būti atspausta: “Ir tai praeis”.  

O ant prieškambario sienos: “Labas”. Tiesiog- labas. Labas rytas, labas vakaras, labas laikas, labas viskas, kas gyvena ir nutinka šiuose namuose.  

Žodis- galingas burtas. O užrašytas jis dar sustiprėja.  

Vis prisimenu japonų eksperimentą, kurio metu vandentiekio vanduo buvo šaldomas dviejuose vienoduose induose. Ant vieno jų buvo užrašyti gražūs žodžiai, o ant antro- tuščia. Pirmajame inde susidarė taisyklingi šešiakampiai ledo kristalai, o antrajame- deja.  

Žmogus gi kaip tas vandens indas- mumyse apie 70 proc. vandens. Kiekvienoje vandens molekulėje kaupiasi informacija apie mūsų potyrius, mintis ir- neabejoju- žodžius. Jei patirties kartais negalime sukontroliuoti, o mintys būna kad nušuoliuoja lankom keistomis kryptimis, tai žodžius galime pasirinkti.  

Todėl labai svarbu pasirinkti tinkamai. Svarbu surasti vaikui gražų ir šviesų vardą. Svarbu girdėti ir sakyti komplimentus artimiesiems. Svarbu rašyti laiškus (ir blogus :)), kurie priverčia šypsotis.  

O man, kaip grožybių medžiotojai, svarbu turėti daiktus teisingais užrašais. Seniai audžiu mintį nusipirkti tokią tradicinę  cukrinę- metalinį rutulį ant kojelės su nuvažiuojančiu dangteliu- ir ant jos išgraviruoti: “Kai nuvažiuoja stogas- matosi dangus.” Reikėtų kada užsiimti… :)

Rodyk draugams

2012-05-22

Ne raketų mokslininkės karjeros pabaiga

Nuvairavau savo Hondą techninei apžiūrai. Meistras ilgai neužtruko.

- Dešinys gabaritas neveikia, reikės lemputę pakeisti.

- Gerai. Pasikeisiu. Neturėtų būti sudėtinga…- žvilgteliu į žibintą ir mintyse primetu, kaip atidarius variklio gaubtą galėčiau tą lemputę nesunkiai pasiekti.

- Baikit juokus- pakeis bet kuris vyras, va, aš pakeisčiau, jei lemputė po ranka būtų. Jau jūs tai rankų nesitepkit,- meistras nuoširdžiai susirūpino.

Gaunu apžiūros lipduką ir be lemputės. (Brolio, kuriam apie tai pasigyriau, reakcija: “Ot gerai moterims…”).

Reikalas sutvarkytas, lipdukas gražus. Bet vat nedžiugina. Nedžiugina, ir viskas.

Kiek prisimenu savo savarankišką gyvenimą, tiek “tepliojuosi rankas”. Aš glaistau, dažau, sandarinu, impregnuoju. Moku surinkti baldus, iškloti kiliminę dangą, sudėti plintusus. Visų galų meistro kvalifikacijos viršūnę pasiekiau praeitą rudenį, kai užsikeberiojus ant namo stogo apžiūrėjau alsuoklių išvadus ir sukūriau super planą, kaip apšiltinti probleminę vėdinimo šachtą…

Moku daug. Bet vat nedžiugina. Nedžiugina, ir viskas.

Man visada patiko darbeliai su polėkiu- kažką padailinti namuose, kokį baldelį prikelti antram gyvenimui, ką nupaišyti ar nulipdyti. Patiko kūryba. Nuo to kažkada ir pradėjau. Tačiau vis atsirasdavo sudėtingesnių darbų, kur kūryba net nekvepėjo. Ir juos dariau, nes čia gi ne raketų mokslas, tai kam gaišti ir išlaidauti kviečiant meistrus? Dabar galvoju, gal tikrai pernelyg daug nitrolako savo gyvenime prisiuosčiau,  kad tokios mintys kilo..

Tiesa, už tuos darbelius esu sulaukus nemažai pagyrų ir padėkų. Bet vat šiandien tai nedžiugina. Nedžiugina, ir viskas.

Baigiu. Daugiau jokių žaidimų jurgelį-meistrelį. Jokių sutepliotų rankų. Darau ryškiai raudoną manikiūrą ir įsijaučiu- esu silpna, priklausoma, išlepusi moteris, kuri staiga užmiršo, kaip atidaryti kapotą ir pradėjo painioti reples su atsuktuvu.

Bet kažko trūksta. Trūksta, ir viskas.

Gal vis dėlto iki pilnos laimės reikėtų pasikeisti tą gabarito lemputę? Ir tada jau tikrai tikrai baigiu…

Rodyk draugams

Next Page »