BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2012-06-04 12:35

Viesulas ir kopūstas

Į komentarus
Jei viesulas turi vardą, jis yra Erika.
Iš pažiūros net neįtartum, kad toje apvalutėje šviesiaplaukėje garbanėje didžiulėmis mėlynomis akimis tiek jėgos. Joje nuolat verda ir kunkuliuoja milijonai idėjų ir polėkių. Jai rūpi visi ir viskas - nuo Lietuvos iki Sarmatijos, nuo kaimyno iki Dievo. Ir jei ji ko imasi, tai laikykitės - truks-pliš, bet viskas bus taip, kaip norės ji.
Erika mėgsta užgriūti netikėtai, kaskart su iš koto verčiančiom naujienom ir pareiškimais. Ji gali paskambinti vėlų (tikrai vėlų) vakarą ir pranešti, kad yra alkana, tai štai atkeliauja pas mane naktipiečių. Ji net neprašyta mielai man sudėlioja planus artimiausiam dešimtmečiui. Ir mano vaikams ramu- ji mato jų ateitį, profesijas ir šeimynines laimes kaip ant delno.
Juokas juokais, bet labai gali būti, kad ji tikrai mato. Kaip kitaip paaiškinti jos netikėtus skambučius : “Jaučiu, kažkas tau nutiko. Klok.” Arba vizitus: “Šiandien aš čia ne šiaip sau- tau manęs reikia.” Turiu prisipažinti, kad dažniausiai ji atspėja. Ir po minutės-kitos kalbų ir juokų jaučiu- tikrai palengvėjo.
Didelė, turtinga ir nuoširdi dušia Erika.
Praėjusį šeštadienį mano darbotvarkėje Erikos dėka atsirado punktas apie valandėlę turguje (”ir jokių vaikų”).  Retokai ten perku, bet mielai pasirašiau palaikyti Erikai kompaniją - smalsu, ką turguje renkasi ji.
Važiuojam. Aš už vairo. Navigatorius, šturmanas ir vairavimo instruktorius greta. “Už šviesoforo į kairę”. “Per staigiai stabdai.”  “Nieko, išmoksim dar.”
Lietuje turgus atrodė liūdnokai, bet kai ten įžengė Erika- gyvenimas vėl užvirė. Toks jausmas, kad visi susirinkę tik jos ir laukė. Ką gi, ponai, sulaukėte. Šou prasideda!
Kur Erika bepasisuktų - tuoj susirenka žmonių būrys. Ji tik minutę šnekteli su pardavėju - ir už jos išsirikiuoja pirkėjų eilės. Ji visus kalbina. Ją visi kalbina. Buvau pristatyta jos mėsininkui ir sūrininkei (”Čia gali pirkti avieną. O čia - puiki saldi varškė.”). Mums surengta įvairiausių rūšių medaus degustacija (pienių medus - mmmm, beveik toks pat geras, kaip akacijų…). Daržoves ir žalumynus perkame iš labai gerų akių močiutės. Erika nusprendžia, kad čia mums reikia nusipirkti ir po kopūstą - imam (kopūstas… kam man kopūstas?…). Braškes paragaujame ir, deja, nurašome (nesaldžios dar), bet pardavėja vis vien tampa mūsų drauge. O galiausiai kažkoks diedukas padovanoja rabarbarų…

Pintinės jau sunkiai atplėšiamos nuo žemės.

- Na, reikia tau dar ko? - klausia Erika.
- Reikia - noriu gėlių puokštės, - sakau.

Ir čia prasideda. Man neįtinka bijūnai- jie dar net nepradėję skleistis. Rugiagėlės - joms artėja paskutinioji. Lelijos - man apskritai nepatinka lelijos.
- Žinai, man atrodo, kad tu praeitame gyvenime buvai princesė, - nusprendžia Erika ir nuvairuoja mane prie rožių.
Kai jau viską turime, riedame namo. Taip gražiai lija. Smagu. Plepam. Svajojam.
- Och, kaip gerai pavažinėjom. Parašyk apie tai gal ką romantiško į blogą. Aš jau tau pavadinimą sugalvojau, klausyk : “Lietus ir puokštė”…
Aha, galvoju. Gera mintis. Ir ačiū už idėją pavadinimui.
Grįžtu ir užsirašau, kad nepamirščiau : ” Viesulas ir kopūstas”. :)

Patiko (23)

Rodyk draugams



Komentarai (3)

  •   rasa
    2012-06-05 10:31

    Kai kitą kartą su Erika važiuosi į turgų, būtinai pasiimkite mane kartu. Niekada kopūstų neperku, turbūt be reikalo…Ir viesulo niekada neregėjau - reikia užpildyti išsilavinimo spragas:)

  • Bū-ti-nai :).

  • Tikras draugas, tai kai gali trečią valandą nakties paskambinti. Ir nei vienas nesijaus nepatogiai. Pavydžiu tau tokių draugų.

Rašyk komentarą