BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2012-03-01 13:06

Miela mieliausia mūsų Snaigė

Į komentarus

Katytė Snaigė mūsų namuose atsirado vieną liūdną pavasario dieną. Ir tapo linksmiau. O buvo taip.

Praeitą vasarį šeimą netikėtai užgriuvo bėda. Didelė didelė. Vaikai buvo pasimetę, išsigandę ir nusivylę. Mano pasiūlymas nusipirkti katiną mažiams prilygo naujienai, kad gyvenimas tęsiasi.

Kačiuką vaikams leidau rinktis laisvai. Internete rasta pliušinė meškutė didelėmis akimis juos sužavėjo iškart. Kaina kiek neramino, bet sutikau dovanų karalių ir išsprendžiau šį reikalą. Vėliau sužinojau, kad dovanų karalius mirė, tai teko atseikėti milijoną iš savo kišenės. Nepaisant nieko, nei vienos dienos nesigailėjau dėl pirkinio.

Nuotraukose nužiūrėtai katytei vaikai davė Snaigės vardą. Tačiau kai nuvažiavome jos pasiimti-oi… - ji buvo labiau panaši į Mėnulę ar Debesėlę, nes balta kailiuko spalva rungėsi su pilka. Kiek pasvarstę nusprendėme, kad mes nesutinkame. Nesutinkame, kad katytė pilka, nes pilkos spalvos nebūna iš vis. Štai juoda būna, balta būna. Dar būna spalvota. Bet pilka spalva mūsų gyvenime neegzistuoja. Todėl mūsų katytė yra balta su trupučiu juodo. Ji yra Snaigė.

Snaigė mūsų namuose pritapo lengvai. Labai meili, švelni ir išdykus. Gražuolė murklė. Salomėja su ja žaidė mamą ir vaiką. Rojus kartu ruošė pamokas ir gaudė blogyšius kompe. Elena gynė Snaigę nuo mažių, “nieko nesuprantančių apie kačių auginimą”, ir leido miegoti savo lovoje. Kiekvienas iš vaikų buvo įsitikinęs, kad Snaigė jį myli labiausiai. Net aš, visada buvusi šunų gerbėja, neatsispyriau Snaigės magijai.

Ėjo laikas, ir maža pliušinė meškutė išaugo į didelę pliušinę meškę. Žiemą Snaigei suėjo vieneri. Tortas, žvakutė ir ilgiausių metų. Dar vienas gimtadienis šeimoje- valio! O po mėnesio Snaigė užsigavo kojytę.

Bėgo dienos ir savaitės. Veterinarai tvirtino, kad viskas tvarkoje, kojytė nelūžus, gal patempta, taip dažnai būna, šlubčiojimas praeis. Profilaktiškai leidome visokius vaistukus ir lepinome. Šlubčiojimas nemažėjo. Po poros mėnesių jis tapo dar didesnis. Tada padarėme rentgeno nuotrauką. Ją pamačiusi viską supratau.

Susiradome geriausią gyvūnėlių chirurgę Vilniuje. Deja, ne stebukladarę. Biopsija tik patvirtino įtarimus- osteosarkoma.

Paaiškinkit jūs man, iš kur jaunai gražiai ir mylimai katytei gali- bum!- atsirasti kaulų vėžys…

-Nežinia, - sakė veterinarai. - Gal genetika, gal dar kažkas. Taip kartais būna. Kaip ir žmonėms.

O gal- vietoj žmonių? Katės TIKRAI jaučia, kai žmonėms liūdna ar bloga. Ir TIKRAI turi gebėjimų tą blogumą sugerti. Mes tą patyrėme. Žinome, kad ji išgelbėjo kažkurį iš mūsų, o gal visus po truputį…

Per šiuos metus Snaigė mums davė daug: šiltą ir švelnų murkimą, džiaugsmą ir paguodą, o dabar dar ir  pamoką apie gyvybės grožį ir trapumą.

Snaigė padėjo mums patikėti, kad viskas praeina, kad laikas, gerumas ir svajonės gydo. Kad gyvenimas gražus, kad jis pilnas spalvų. Visokių visokiausių. Tik ne pilkos. Pilkos spalvos nebūna.

Štai pirma pavasario diena, bet vis dar sninga. Trapiai trapiai. Snaigė perrišta kojyte šlubčioja po namus.

-Mam, Snaigė šiandien dar pasitiko, dar valgė, dar murkė…Dar palaukiam…

Gerai. Dar truputį.

Namuose ašarų upeliai. Skaidrūs krištolo upeliai, išplaunantys visą užsilikusį pašalą.

Patiko (24)

Rodyk draugams



Komentarai (12)

  • Viltingai liūdnas įrašas. Gal todėl ir nėra komentarų. Kad nesutepti bereikalingais žodžiais.

  • :(

  • Viskas gyvenime turi savo prasmę. Ir viskas bus gerai.

    Moteris, iš kurios pirkome katytę, vis paklausinėdavo, kaip Snaigė gyvena. Ji labai labai geros širdies- vat turiu dovaną gyvenime sutikti tokius žmones :). Na, prieš kelias dienas teko parašyti jai ir šią liūdną žinią. Ir štai gaunu labai paguodžiantį laišką ir pasiūlymą, kad jei tik tai padės vaikams - ji dovanoja mums kitą kačiuką!

    Ir kas man patiko šioje situacijoje- vaikai pasakė “ne”. Jie sako, kad gal kada- po metų ar dviejų- jie gal norės turėti kitą kačiuką, bet dabar jie turi Snaigę, o kai jos neliks, tai nenorės jos tiesiog kažkuo keisti.
    Nes nei žmonių, nei kačiukų gi vat taip vat keisti negalima.

    Manau, kai Egziuperi rašė apie lapės prijaukinimą ir atsakomybę, jis rašė būtent apie tai. Teisingi vaikai auga.

  •   juka
    2012-03-02 15:21

    Kuo Dievulis mus labiau myli, tuo sunkesnius isbandymus siuncia…zaviuosi zmonemis, kurie realybe priima kaip duotybe, kaip pamokas, kaip atlygi, o ne kaip bausme…daug sviesos tame…

  • Liudna… Liudna,kai iseina ,nesvarbu ar tai zmogus,ar mylimas gyvunas,nesvarbu kaip toli. Viltis,kartais,daro stebuklus,nepasiduokit !

  • Laiminga Snaigė tokioje puikioje komandoje :)

  • juka, As, Bernadeta, dėkui. Viskas bus gerai. Salomėja aiškinasi, ar rojuje susitiksim su Snaigę :)… Kažkaip nuotaikos iš verksmingų transformuojasi į filosofiškas.

    juka, dėl tų išbandymų- gali būti. Tik jau norėtųsi, kad Tas-Kažkas-Aukštai greičiau baigtų testavimą :).

  •   Rasa
    2012-03-04 16:15

    Gyvūnai - žmonių gelbėtojai, žmonės - gyvūnų gelbėtojai. Tokios savitarpio pagalbos grupės. Gelbėja vieni kitus iš meilės, nes meilė nugali viską.

  •   svetima
    2012-03-05 14:45

    Ech, kaip gaila vargšiukės Snaigės…:(
    Gražus įrašas ir truputį liūdnas..;-)

  • Beje, C. S. Lewis irgi nagrinėja tą dalyką kas bus po mirties su gyvūnais. Pagal santykį su žmogumi, tai visai galimas variantas, kad susitiksim :)

  •   Mirta
    2012-03-12 19:36

    Labai jautriai parašyta, bet jei pirkote katę ne iš veislyno, tai galbūt dėl to ji gali turėti genetinių ligų. Na, nors ir grynaveislėms visko pasitaiko. Todėl aš už kiemo paprastuosius, jie tai tikrai atspariausi, kiek teko susidurti.
    Kaip bebūtų, linkiu, kad katytė kuo ilgiau dar pabūtų su jumis…

  • Mirta, katytė iš veislyno, su dokumentais…
    Ačiū už palinkėjimus, bet jau sunku jai. Migdom poryt :(.

Rašyk komentarą